Mano pirmoji meile, mano meilybe, mano mažiukai, mano spinduliuk, nuo pat pirmų draugystės dienų mūsų jaunystėje, kai tik tave pamilau, labai mane traukei, nors ir kiek visko buvo, ir ašarų, ir šypsenų, bet iš mano širdelės tiu niekada neišėjai, nors ir ne kartu, bet amžinai. Jau sakiau tau, kad visada ten būsi, kad ir kas nutiktų. Kad ir kaip viskas baigsis. Kaip tiu, kad sakai tie mūsų apsikabinimai nuo pat pirmų kartų, buvo kažkuo labai ypatingi, sušildydavo net šalčiausią žiemos dieną. Kai apsikabindavom nieko daugiau nebereikėjo, svarbu, kad tiu buvai šalia. Tas laikas praleistas su tavimi kažkas nuostabaus, tos valandos lyg kelios minutės. Tavo glėbyje jaučiausi taip saugiai, taip ramiai, lyg nieks aplinkui nebeegzistuotu. Širdelė virpėjo vien prie tavęs būnant. Labai džiaugiausi, kad tiu stengies būt geresnis, tarkim, kad dėl manęs, nors ir taip man buvai mieliausias. Esam užmigę abudu kažkur pasakoj ir abudu nenorim, kad ji baigtusi, nes abu bijom pabaigos. Kad ir kas nutiktų, kad ir nebebus manęs tavo gyvenime, noriu, kad žinotum, kad labiausiai noriu, kad tiu būtum laimingas ir stengtumeis, kad toks būtum, gi tikrai turi dėl ko stengtis. Ir noriu, kad pats norėtum būt geresnis, ir, kad aš galėčiau pasidžiaugt kaip tau viskas gerai sekasi. Gi žinai, kad niekada nenustosiu tavim domėtis ir vistiek kažkiek žinosiu. Gi veikia chemija ir tie visi pirmi kartai, pats žinai. O dabar nusišypsok, žinau, kad suspaudė širdelę skaitant. Tegul lieka tau šitas prisiminimas nuo manęs visam, šitas dar geresnis nei ten tas neišsiųstas laiškas, labai tikiuosi, kad saugosi ir laikysi paslapty. Nes gal po kokių 16 metų paprašysiu parodyt ar tebeturi.

Tavo pirmoji gyvenimo meilė ❤️

P.s. O gal ir šis laiškas nepasieks gavėjo.